|
|
|
Seniau, kada visur ošė nepraeinamos girios ir miškai, bitininkavimas
buvo daug paprastesnis: žmogus žinojo tik medų imti, o
bičių likimu visai nesirūpino. Vėliau, kai žmogus miškus pradėjo
naikinti, o pats kultūrėti, pradėjo globoti
bites bei avilius dirbti.
Biteles perkeldinėjo iš medžių drevių į naujus namus.
Pirmieji
aviliai
buvo visai paprasti: pakakdavo medžio gabalą išskaptuoti, iškalti ir
avilys baigtas. Vėliau avilių gamyba tobulėjo, pagaliau atsirado
rėminai aviliai. Nuo to laiko bitininkavimo technika sparčiai pažengė
pirmyn. Pradėta studijuoti ir bitės biologija. Dabar, kur naudojami
rėminiai aviliai ir tinkamai tvarkomas bitynas, neatsitinka
nepasisekimų, išskyrus blogiausius metus. Rėminiame avilyje šeimininkas
yra bitininkas, bitės dirba, o bitininkas tvarko jų gyvenimą.
Ar gali kiekvienas
panorėjęs
bitininku būt? Į tai griežtai atsakyti
negalima. Bitininku būti ar bityną kurti galima tik tada, kai tam yra
tinkamos sąlygos. Pirmiausia turi būti pačiam bitynui tinkama vieta.
Bitininku būti gali tas, kuris turi pakankamai laiko bitėms prižiūrėti,
kantrus, nebijo bičių ir mėgsta bites arba turi noro su jomis užsiimti.
Čia darbo yra nedaug, bet reikalinga nuolatinė priežiūra.
Kaip kiekvienoje žemės ūkio šakoje, taip pat ir bičių ūkyje,
geru
bitininku tampama po praktikos. Kadangi šis ūkis nuolat tobulėja, tai ir
bitininkas turi domėtis specialia literatūra – skaityti knygas ir
laikraščius, daryti stebėjimus, vesti užrašus ir nagrinėti, kas ir kodėl
taip atsitiko. Tik tokie
bitininkai tampa garsūs ir gali turėti sau ir savo kraštui naudos.
|
|